- kėdoti
- kė́doti, -oja, -ojo, kėdóti, -ója, -ójo 1. tr. sklaidyti, prieš akis kiloti, vartyti, kėtoti; versti: Nekė́dok tu tos šilkinės man prieš akis, ba ir aš tokios norėsiu Rdm. Eik šalin ten tais palas nekėdójus Bgt. Skarą kėdóti Krok. Smarkus vėjas mušė Joneliui į krūtinę, kėdojo rūbus rš. Te gatavas papirosas – ką čia da kė́dosi in vėjo popierį Trgn. 2. intr. kapstytis, kėburoti, skėsčioti, mostikuoti: Kalbėdamas jis kėdója rankom Krok. Kaip mažas vaikas rankom kėdoja Krsn. [Jis] krutėjo ir kėdojo rankutėmis, ką daro visi sveiki vaikai rš. Vaikas gulėdamas kėdója kojukėm Ig. | refl.: Tai pamatęs, raitelis dar labiau kėdodamasis ėmė šaukti V.Myk-Put. Vaikas lopšy kėdójasi (vystykluose su kojomis burzdinasi, skėtrioja) Gs. Būt susukta [mergaitė] – nesikėdótų rankutėm Kt. Nesikėdók, lyg kas nematė tų tavo kojų Grš. Kėdójosi kėdójosi [višta] ir atsigriebė Gs. 3. refl. prk. gintis: Kėdoties yra atsikratyti J. 4. intr. prastai, sunkiai vaikščioti, keverzoti: Vaikas per aslą kėdója Rmš. Kūdikis kėdó[ja], t. y. eina J. Mano vaikas palei suolą jau kėdoja Kš. 5. tr. Kos46 ne vietoje ką mesti, rioglinti, griozdoti. \ kėdoti; iškėdoti; nukėdoti; pakėdoti; užkėdoti
Dictionary of the Lithuanian Language.